„Žemės diena – kiekvieną dieną“. Su tokiu šūkiu Aplinkosaugos koalicija ir Lietuvos  dviratininkų bendrija 2010 m. rugpjūčio 13 d. pakvietė Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos m. savivaldybių atstovus, visuomenininkus  ir žiniasklaidą sėsti ant dviračių ir praktiškai įvertinti dviračiams skirtą infrastruktūrą  ir važinėjimo sąlygas didžiuosiuose miestuose. Pasirinktais maršrutais nuriedėję Kaune ir Klaipėdoje po 10 km, Vilniuje 7 km, dalyviai važiavo gatvėmis ir šaligatviais, išbandė esamus ir planuojamus dviračių takus bei  dviratininkams pavojingus susidėvėjusių „dviračių takų“ ruožus. Kad dviratis ekologiška ir patogi transporto priemonė supranta ne tik aplinkosaugininkai. Kasmet sparčiai augantis dviratininkų skaičius gatvėse ir keliuose liudija, kad Lietuvos gyventojai atranda dviratį kaip susisiekimo, rekreacijos, aktyvaus laisvalaikio ir sveikatingumo priemonę.  Tačiau užsėdęs dviratį, dažnas pasigenda  patogaus ir saugaus išplėtoto dviračių trasų tinklo, kad pasiekti norimas vietasmieste ir  užmiestyje. Savivaldybių pastangos nepakankamos ir dažnai tik deklaratyvios, o labai menkos lėšos dažnai panaudojamos netinkamai ir tik pablogina padėtį. Nepravažiuojami, su kliūtimis  ir niekur nevedantys ant šaligatvių nupiešti dviračių takai Klaipėdoje ir Vilniuje dažnai sukūrė didesnes problemas, negu kažką pagerino. Atsakingi tarnautojai juos planuoja neišeidami iš kabinetų ir nesuvokdami dviratininkų poreikių.

Todėl renginio tikslas buvo suburti draugėn atsakingus pareigūnus ir dviratininkus, kad vietoje apžiūrėti, aptarti ir numatyti sprendimus ateičiai. Vilniuje dalyvavo 6  savivaldybės tarnautojai, 3 dviratininkai ir 2 žurnalistai. Kaune 5 tarnautojai, 1 policijos atstovas, 2 žurnalistai ir 4 dviratininkai. Klaipėdoje 7 savivaldybės atstovai, 6 dviratininkai ir keli žurnalistai.

Praktinė renginio nauda, kad savivaldybių atstovai, ypač Kaune ir Klaipėdoje, pasižymėjo skubius darbus pastebėtiems trūkumams šalinti. Kiekviename mieste dalyviai įsitikino, kad dalis dviračių takų netinkami naudoti ir net pavojingi dviratininkams. Labai dažnai gatve važiuoti patogiau nei šalia esančiu  duobėtu, nevalytu, želdinių užgožtu dviračių taku. Vilniuje už takus atsakingi  savivaldybės atstovai užuot važiavę pačių suplanuotais dviračių takais, rinkosi gatvę ar  šaligatvį. Niekam tikusi pasirodė ant šaligatvių ir gatvės pakraščiais nupieštų„dviračių  takų“ ir linijų praktika, vyraujanti Vilniuje ir Klaipėdoje. Kaune tokios praktikos atsisakyta. Dalyviai sutarė, kad geriau mažiau, bet kokybiškai įrengtos infrastruktūros dviratininkams.

Renginio organizatoriai mano, kad apžiūra patvirtino būtinybę keisti Kelių eismo taisykles ir pritaikyti jas dviratininkų poreikiams.  Pvz. nedrausti dviračiais važinėti  šaligatviais, nes dažnai kito varianto nėra jungtims tarp dviračių takų fragmentų ar norimam maršruto pasirinkimui; galimybė važiuoti gatve šalia netinkamo naudoti dviračių tako; pirmenybė dviratininkams sankryžose ir kelių susikirtimuose; dviračio judėjimas priešinga kryptimi vienpusio ramaus eismo gatvėse, kt. Lietuvos dviratininkų bendrija jau kreipėsi su tokiu pasiūlymu į Susisiekimo ir Vidaus  reikalų ministerijas.

Aplinkosaugos koalicijos ir Lietuvos dviratininkų bendrijos atstovai artėjant  savivaldybių rinkimams, siūlys į partijų rinkimines programas įtraukti ir konkrečius punktus dviračiams skirtos infrastruktūros plėtrai ir priežiūrai gerinti:
-        Savivaldybėje reikia bent vieno už dviračių transportą atsakingo žmogaus, kuris  derintų susisiekimo ir eismo organizavimo, miesto tvarkymo, teritorijų planavimo,  gatvių rekonstrukcijos darbų, aplinkosaugos programų įgyvendinimo savivaldybės  skyrių ir specialistų darbus, susijusius su dviračių reikalais.
-        Dviračių infrastruktūrai būtina skirti pastovų fiksuotą finansavimą, proporcingą  bendroms  išlaidoms miesto susisiekimui ir infrastruktūrai. Situacija gerėtų, jei  savivaldybės skirtų reguliariai bent 3-5 Lt/gyventojui per metus dviratininkystės plėtrai.
Nors tai būtų ~20-30 kartų mažiau, nei skiriama vienam Olandijos gyventojui dviračių infrastruktūrai.
-        Atsitiktinis takų piešimas ant asfalto yra tik viešųjų ryšių akcija ir situacijos  bloginimas bei lėšų švaistymas.
-        Būtina, kad dviračių susisiekimą planuojantys specialistai bendrautų su  dviratininkų organizacijomis ir bendruomene. Ar galėtų tokie žmonės planuoti,  projektuoti ir tiesti kelius, kurie visai nesusiję su automobiliais, ir kas iš to gautųsi ?
Deja, bet su dviračių infrastruktūros planavimu ir įgyvendinimu dažnai gaunasi  apgailėtini praktiniai rezultatai, gražiai skambantys tik viešųjų ryšių pranešimuose ir  ataskaitose.
-        Yra daug smulkių darbų: ženklų atstatymas, duobių užlyginimas (ypač  atsiradusių netikėtai ir pavojingų sveikatai/gyvybei), takų nuvalymas kurie turi ir gali  būti atlikti greitai. Tačiau miestai privatizavę visas viešas komunalines paslaugas ir  neturi tokių tarnybų, o viešųjų pirkimų sistema tokiais atvejais per lėta ir neefektyvi dėl  mažų darbo apimčių, būtino skubaus sprendimo.

Po apžiūros dalyviai aptarė matytus rezultatus ir ateities poreikius. Aplinkosaugininkai
ir dviratininkai pateikė papildomų faktų ir komentarų apie dviračių susisiekimo naudą  miestams, aplinkos ir gyvenimo kokybės gerinimui. Užsienyje paskaičiuota, kad  kiekvienas naujas dviratininkas taupo miesto pinigus. Todėl šiai infrastruktūrai  skiriamas tinkamas finansavimas.
Pvz. Olandijoje dviračių takų infrastruktūra vienam gyventojui kainuoja 30 eurų
(103Lt)  kasmet. Šis skaičius apima tiek savivaldų, tiek vyriausybės skiriamas lėšas. Pvz.  Vilniuje transporto infrastruktūrai kasmet skiriama 65mln. litų, t.y. 130Lt kiekvienam  miesto gyventojui. Dar 1,8mlrd. kasmet skiriama valstybinių kelių priežiūrai ir  plėtojimui. Tai sudaro 600 Lt vienam gyventojui. Iš kuro akcizo surenkama 1,2mlrd.  Litų. Iš tos ženklios sumos dalį lėšų būtina skirti dviračių infrastruktūros plėtrai. Tai  pagerintų susisiekimą, eismo saugumą ir sumažintų gatvių apkrovas miestuose.

Dviratininkystės nauda neapsiriboja vien išlaidomis. Paskaičiuota, kad dviratininkai neteršia aplinkos, mažiau serga. Tai yra papildomi sutaupymai aplinkos ir sveikatos apsaugai.  Štai Grioningeno, Olandija miesto (170 000 gyventojų, 57% kelionių atliekama  dviračiais, labiausiai „dviratizuotas“ Europos miestas) valdžia plėtoja dviratininkystės  skatinimo programą, ir per 10 metų jai skiria ~84 mln. Lt. Jie paskaičiavo, kad  kiekvienas NEvažiuojantis automobilis jiems sutaupo ~720 Lt paslėptų mokesčių  kasmet (sumažėjęs triukšmas, tarša, parkavimas, sveikata, kuriems reikia skirti  papildomas lėšas).  „Mes nenorime geros dviračių infrastruktūros, mes norime idealios infrastruktūros“,  sako Grioningeno vyriausias miesto architektas van Werven. „Mes norime tokios  dviračių infrastruktūros, kokia yra sukurta Vokietijoje automobiliams. Mes dviračiais  važiuojame ne todėl, kad esame skurdžiai – žmonės čia turtingesni nei Anglijoje. Mes jais naudojamės todėl, kad tai yra smagiau, greičiau bei patogiau“. Ar atsiras nors
vienos  Lietuvos savivaldybės politikas, kuris ne tik deklaruos, bet ir sieks įgyvendinti tokius  siekius savo aplinkoje ?

Renginio organizatoriai tikisi, kad tokios bendros apžiūros taps reguliaria tradicija didžiuosiuose miestuose ir pavyzdžiu kitoms savivaldybėms ir bendruomenėms.

Renginio organizatoriai:
Lietuvos nevyriausybinių aplinkosauginių organizacijų koalicija (Aplinkosaugos
koalicija),  vienijanti 9-ias aplinkosaugos srityje veikiančias organizacijas ir
atstovaujanti viešuosius interesus aplinkosaugos srityje.
Lietuvos dviratininkų bendrija (LDB) – dirbanti susisiekimo, rekreacijos ir turizmo
dviračiais ir ekologiško transporto plėtros srityse ir atstovaujanti viešuosius
interesus.

Renginys organizuotas įgyvendinant projektą “Aplinkos būklės gerinimas stiprinant
Lietuvos aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų koaliciją”, finansuojamą
Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinio mechanizmo subsidijų schemos
„Nevyriausybinių organizacijų stiprinimas Lietuvoje“ lėšomis.