Vakar nuvilnijo šurmulys apie tai, jog keliolika nevyriausybinių organizacijų (tarp jų – ir dauguma Aplinkosaugos koalicijos narių) pareiškė nepasitikėjimą Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui J. Šimėnui. Turiu pripažinti, jog buvo labai keista matyti tokį didelį spaudos susidomėjimą bei politikų emocijas, kurias sukėlė ši, atrodytų nieko neturėjusi nustebinti, tema. Juolab, kad kai pateikiami argumentai pvz. apie atominės energetikos neigiamus aspektus ir abejojama jos reikalingumu visuomenės informavimo priemonėse –  beveik spengianti tyla.

Suprantama, o kartu ir apmaudu, jog personalijų klausimas šiandien Seime yra jautriausias ir įdomiausias – juk nuo kiekvieno asmens faktiškai priklauso, ar valdantieji yra dauguma ar jau nebe. Gaila, jog tam tikra prasme aplinkosauga yra tapusi šios realybės įkaite.

Manau, kad nepasitikėjimas aplinkosaugos apsaugos komiteto pirmininku buvo suprastas praleidus nepastebėtą, bet, mano galva, esminį akcentą. Tai, jog turėdamos omenyje šiandieninę Lietuvos aplinkosaugos politiką ir tai, kas padaryta, o ypač tai, kas nėra daroma, aplinkosauginės NVO iš esmės pareiškė, kad vertybėmis ir šiuolaikiniais aplinkosaugos principais grindžiamos lyderystės šioje srityje nėra.

Kitaip tariant, pasigendama aiškios ir kryptingos lyderystės formuojant Lietuvos aplinkos apsaugos politiką. Pagal mūsų valstybės institucijų sąrangą, politiką formuoja Seimas, todėl natūralu, jog iš aplinkos apsaugos komiteto tikimasi šio vaidmens aplinkosaugos srityje. Visgi klausimas – kas šiandien šalyje formuoja tokią aplinkosaugos politiką ir yra pasiruošęs prisiimti atsakomybę, – išlieka atviras.

Juk kalbame apie tokią aplinkosaugos politiką, kuri būtų grindžiama pirmiausia darnos su gamta principais ir vertybėmis, o ne dėmesio centre sukoncentruotos plėtros interesų suvystytų į darnaus vystymosi vystyklus. Manau jog akivaizdu, jog aplinkos apsaugos komiteto rodoma iniciatyva tam tikrais klausimais iš tiesų yra kitų komitetų (pvz. Ekonomikos) prerogatyva. Ir tas dėmesys rodomas kitų svarbių klausimų, kuriems būtinas didesnis ir principinis dėmesys, sąskaita. Hidroelektrinių plėtra atverianti galimybes patvenkti likusias natūralias ir vertingas upes, su miško ūkiu susijusios pataisos naujame Miškų įstatymo projekte – tai tik keli pavyzdžiai kuomet keliamų klausimų turinys labiau tiktų Ekonomikos ar Kaimo reikalų komitetams. Tuo tarpu, deja, taip ir pasigedome aiškios komiteto pozicijos dėl vilkų medžioklės. Kitas pavyzdys – principinis atstovavimas aplinkos apsaugos, o ypač biologinės įvairovės išsaugojimo interesams žemės ūkio politikoje. Manau, neperdėsiu sakydamas, jog žemės ūkio politika turėdama nemenkus finansinius instrumentus kaimo plėtros plane – savo rankose laiko didelės dalies mūsų gamtos (iš)likimą. Konkrečiai – tai natūralios ar pusiau natūralios pievos, agrarinio kraštovaizdžio gyvūnų ir augalų rūšys, kurių išsaugojimui būtinas ekstensyvus ūkininkavimas, miško ekosistema. Šių vertybių išlikimui Europos žemės ūkio fondas vaidiną kertinį vaidmenį. Tačiau agrarinės aplinkosaugos priemonių įgyvendinimas nėra pakankamas, abejojama dėl jo efektyvumo ir akivaizdžiai pasigendama veiksmo iš aplinkos apsaugos sektoriaus, ypač politiniame lygmenyje.